Negarbingi šunsnukiai (2009)

Kova su naciais pagal Quentiną Tarantiną

Genialiausias kino tinginys, “vaikščiojančia enciklopedija” pravardžiuojamas sinefilas ir savamokslis režisierius Quentinas Tarantino apie šį filmą maniakiškai kliedėjo daugiau nei 5 metus. Jis svajojo sukurti legendinio italo Enzo Castellari režisuotos 1967 m. karinės veiksmo dramos “Negarbingi šunsnukiai” perdirbinį, kai tik iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo kultinius senuosius itališkus vesternus. “Bulvarinio skaitalo” vunderkindas perrašinėjo scenarijų nesuskaičiuojamą gausybę kartų ir viešai fantazavo kaip šauniai atrodytų filmas, kuriame nacius medžioja Sylvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris, Eddie Murphy, Robas Schneideris ir Michaelas Madsenas. Jis vis žadėjo griebti “šunsnukius”, bet niekaip neapsispręsdavo dėl kūrinio formos (vienu momentu jis planavo idėjų fontaną išskaidyti net į 3 skirtingus filmus), nesugebėdavo pradėti ir vėl užleisdavo ramybėje nepaliekančią idėją.

Kai 2008 m. sausį Quentinas Tarantino visus jo filmus prodiusavusiam Lawrence’ui Benderiui prasitarė, kad vėl rašo scenarijų, tai net ištikimasis bičiulis nepatikėjo rimtais ketinimais. Bet po 5 mėnesių prodiuseris jau sklaidė 165 puslapių scenarijų ir ironiškai juokėsi iš dviejų klaidų pavadinime (turėtų būti “Inglorious Bastards”). Jo autorius dabar tvirtina, kad nepastebėjo sumaišytų raidžių dėl nuovargio, o po to nusprendė specialiai palikti abi kliurkas ir netgi perrašė nemažą dalį dialogų. 2008 m. liepą Quentinas suformulavo ambicingą motyvaciją – užbaigti filmą iki pavasario ir suspėti į Kanų festivalio traukinį. Po 5 savaičių režisierius jau atvyko į Berlyną, prisikalbino 70 mln. JAV dolerių biudžetą užtikrinusius Bradą Pittą ir Mike’ą Myearsą, pasikvietė 3 garsiausius vokiečių aktorius (Diane Kruger, Tilą Schweigerį, Danielį Bruhlį) ir pradėjo sparčiai riedėti link tikslo.

Quentinas Tarantino iki šiol negali suformuluoti naujausio kūrinio žanro ir teigia, kad jis bus panašus į “Bulvarinio skaitalo”, “Tikros meilės”, “Vieną kartą Laukiniuose Vakaruose” ir “Pasiutusių šunų” mišrainę, tik su psichopatais Gestapo pareigūnais ir kuoktelėjusiu ūsočiumi Adolfu. Režisierius ypač didžiuojasi 23 minučių trukmės scena bare, kuriame lėbauja ir karo reikalus palaidais liežuviais aptarinėja fiureriui užpakalį laižantys žiauruoliai naciai.

Jų laukia, švelniai tariant, nekoks likimas, nes slaptai misijai pasiryžę žydų kilmės amerikiečių kareiviai po mažą žingsnelį infiltruojasi į priešo gretas, o po to stilingai ir brutaliai išžudys Trečiojo Reicho niekšus. Tuo tarpu nuo neišvengiamos egzekucijos pasprukusi ir kino teatrą Paryžiuje atidariusi žavi mergina planuoja asmeninę keršto akciją už lageryje sušaudytą šeimyną. Galite būti tikri, kad filme kraujas liesis upeliais, herojai laidys “tarantiniškus” sąmojus, o mes mėgausimės kinematografiškais momentais, kurių neveltui laukėme taip ilgai.